DĖL ŽALOS ATLYGINIMO UŽSIKRĖTUS COVID-19 GYDYMO ĮSTAIGOJE


Asmenys, kurie buvo užkrėsti COVID – 19 gydymo įstaigoje, ar jiems mirus – jų artimieji gali gauti dėl to patirtos žalos atlyginimą ir nesikreipdami į teismą.

2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus LR Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimams, žalos atlyginimo procesas tapo daug paprastesnis: nukentėję asmenys turi kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją (Komisija), veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos su rašytiniu prašymu dėl žalos atlyginimo.

Gali būti atlyginama dėl susirgimo patirta turtinė ir neturtinė žala. Žalos dydį nurodo pats besikreipiantis dėl jos atlyginimo asmuo, tačiau turtinės žalos dydis turi būti pagrįstas realiomis išlaidomis: tai asmens patirtos išlaidos jo sveikatos priežiūros paslaugoms, vaistams ir medicinos priemonėms, išskyrus priemones, kurios buvo suteiktos gydymo įstaigoje ir už kurias pacientas nemokėjo, kitos pagrįstos išlaidos, patvirtintos atitinkamais dokumentais (vaistų, medicinos priemonių receptai, įsigijimo čekiai ir pan.)

Į atlygintinos turtinės žalos dydį taip pat įskaičiuojamos ir asmens dėl ligos negautos pajamos, t.y. pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų susirgęs. Nustatant pastarųjų dydį atsižvelgiama į paciento patirtų sužalojimų pobūdį ir sunkumą, sveikatos sutrikdymo ir laikinojo nedarbingumo trukmę, nustatytą neįgalumo ar darbingumo lygį.

Nustatant asmens patirtos neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į jo patirtų fizinių kančių (įskaitant skausmą) pobūdį ir mastą, dėl sužalojimo patirtų emocinių išgyvenimų bei psichikos ir elgesio sutrikimų, jei tokių buvo, pobūdį ir sunkumą, sužalojimo įtakos paciento įprastam gyvenimui pobūdį ir mastą (bendravimo galimybių sumažėjimą, įprastos veiklos atsisakymą ir pan.), paciento sveikatos būklę iki žalos atsiradimo (susirgimai, įpročiai, galėję įtakoti susirgimo kilimą bei sunkumą).

Mirties atveju neturtinės žalos dydis nustatomas pagal kito asmens, turinčio teisę į žalos atlyginimą, ir paciento giminystės laipsnį ir pobūdį, bendro gyvenimo trukmę, jei asmenys gyveno kartu, į aplinkybę, ar mirusysis materialiai išlaikė pareiškėją, dėl paciento mirties patirtų emocinių išgyvenimų bei psichikos ir elgesio sutrikimų, jei tokių buvo, pobūdį ir sunkumą.

Besikreipiantis dėl žalos sveikatai atlyginimo asmuo turi nurodyti jo prašymą pagrindžiančias aplinkybes bei faktus, užpildydamas specialią Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintą formą. Žala atlyginama, jeigu Komisija nustato, kad teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas paciento sveikatai yra padaryta žala ir kad tai nėra neišvengiama žala. Taigi, asmuo, norintis gauti žalos atlyginimą, neturi įrodinėti kaltų gydytojų veiksmų. Komisija pati atliks atvejo tyrimą, iš gydymo įstaigos išsireikalaus paciento medicininius dokumentus, esant reikalui  pasitelks ekspertus.

Pareiškimai Komisijoje turi būti išnagrinėti ir sprendimas priimtas ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo pareiškimo gavimo dienos. Žalą pacientams per 30 dienų po Komisijos sprendimo priėmimo dienos išmokės Valstybinė ligonių kasa. Jei Komisijos nustatytas žalos atlyginimo dydis pareiškėjo netenkins, šis turės galimybę kreiptis į teismą, kuris iš esmės išnagrinės žalos atsiradimo aplinkybes bei priims sprendimą.

SKUBŪS TEISINIAI COVID-19 IR KARANTINO NULEMTI KLAUSIMAI BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS SRITYJE


Advokatų profesinės bendrijos Černiauskas ir partneriai baudžiamosios teisės skyriaus advokatai ir teisininkai yra pasiruošę kaip įmanoma operatyviau atsakyti į visus Jums kilsiančius klausimus, kad veikdami geranoriškai ir solidariai įveiktume šiuos laikinus sunkumus.

Taigi, atsižvelgiant į Pasaulio sveikatos organizacijos paskelbtą COVID-19 viruso pasaulinę pandemiją ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimą Nr. 207 (toliau – Nutarimas[1]), kuriuo Lietuvos Respublikos teritorijoje įvestas karantino režimas bei kitus visuomenėje išryškėjusius procesus Advokatų profesinės bendrijos Černiauskas ir partneriai advokatai bei teisininkai jaučia pareigą atkreipti Jūsų dėmesį į svarbiausius šio laikotarpio klausimus susijusius su baudžiamosios/administracinės teisės sritimi.

[1] https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/73c0b060663111eabee4a336e7e6fdab - nutarimo tekstas.

 

Atsakomybė už karantino režimo pažeidimą:

Dėl COVID-19 ir taikomo karantino režimo nutraukiama tam tikra komercinė veikla, asmenys atitinkantys tam tikrus požymius privalo laikytis nustatytų karantino rėžimo reikalavimų.

  • Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 277 str. 1 d. numato atsakomybę asmenims pažeidusiems teisės aktų dėl sveikatos apsaugos reikalavimus ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos kontrolės taisykles, jeigu dėl to išplito susirgimas ar kilo epidemija. Baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiami tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys.
  • BK 277 str. 2 d. numato atsakomybę fiziniams asmenims, kurie, būdami medicinos įstaigos informuoti apie savo ligą ir įspėti dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis bendraudami su žmonėmis, sukėlė pavojų kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga infekcine liga. Taigi, baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma netgi jei dėl numatytų taisyklių pažeidimų infekcija neišplito – pakanka, jog būtų kilusi tokia grėsmė. Tiesa, šiuo atveju, sergantis asmuo turi būti medicinos įstaigos informuotas apie savo ligą ir supažindintas su taisyklėmis, kurių turi laikytis ligos ir/ar kitu medicinos įstaigos nurodytu laikotarpiu.
  • Įvestų karantino draudimų ir apribojimų nesilaikymas, nesukėlęs pasekmių, numatytų BK, užtraukia atsakomybę pagal Administracinių nusižengimų kodekso 45 ir 46 straipsnius. Už administracinių nusižengimų padarymą atsako fiziniai asmenys, o už juridinio asmens padarytus karantino draudimų ar ribojimų pažeidimus atsakomybė kyla juridinių asmenų vadovams.
  • Svarbu, jog atsakomybę užtraukia ir savivaldybių tarybų sprendimų ar savivaldybių administracijų direktorių įsakymų dėl kovos su žmonių užkrečiamųjų ligų protrūkiais ir epidemijomis nevykdymas ar vykdymas ne laiku.
  • BK taip pat numato atsakomybę už tyčinį kito asmens susargdinimą, todėl nustačius tyčinį siekį užkrėsti COVID-19 gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal kitus BK straipsnius atsižvelgiant į kilusius padarinius žmogaus/žmonių sveikatai (pvz. nužudymas, sunkus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas).

Tokiu būdu atsakomybėn gali būti patraukti asmenys, kurie nesilaiko karantino režimo, pvz. vykdo uždraustą komercinę veiklą, nesilaiko izoliacijos ne trumpesnį kaip 14 dienų terminą nuo grįžimo į Lietuvos Respublikos teritoriją momento.

Būtina atskirti privalomus karantino režimo draudimus/įpareigojimus bei rekomendacinio pobūdžio nurodymus. Visi draudimai ir įpareigojimai susiję su pandemija bei karantinu skelbiami viešai, todėl nuolat kintant situacijai raginame laikytis valstybės nustatytų draudimų ir įpareigojimų bei pilietiškai ir sąmoningai laikytis rekomendacinių nurodymų, o dėl to kilus teisiniams klausimams kreiptis į profesionalius teisininkus.

Atsakomybė už neapykantos tam tikrų asmenų atžvilgiu skleidimą:

Akivaizdu, kad visuomenėje dėl susidariusios ekstremalios situacijos kyla daug diskusijų, o dėl skirtingų požiūrių į situacijos pavojingumą stebima ir toleruotinos kritikos ribas peržengianti žmonių reakcija į asmenis užsikrėtusius COVID-19.

  • Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, jog žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Tačiau pagrindinis šalies įstatymas taip pat numato, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją yra nesuderinama su nusikalstamais veiksmais.
  • BK 154 str. draudžia skleisi melagingą žeminančią informaciją apie asmenis.
  • BK 170 str. numatyta atsakomybė ir už paniekos skleidimą, neapykantos kurstymą, raginimus smurtauti, tyčiojimąsi ir pan. nukreiptą prieš tam tikras žmonių grupes. Matytina, kad ši norma gali būti taikoma ir atlikus straipsnyje minimus neteisėtus veiksmus prieš asmenis, kurie yra užsikrėtę COVID-19.
  • Teismui konstatavus neteisėtus veiksmus bei pripažinus tokius veiksmus atlikusius asmenis kaltais gali būti priteisiama ir neturtinė žala.

Atsižvelgiant į minėtą reglamentavimą raginame, neskleisti neapykantos, elgtis sąmoningai ir tolerantiškai, o pastebėjus galimus nusikalstamas veikas ar neteisėtus veiksmus nukreiptus prieš Jus ar kitus asmenis nedelsiant kreiptis į teisėsaugos institucijas ir profesionalius teisininkus.

Atsakomybė už neteisėtą informacijos apie COVID-19 užsikrėtusių asmenų rinkimą/skleidimą:

Viešo informavimo priemonėse, spaudos konferencijų metu išsakytuose žurnalistų klausimuose stebimas ir siekis gauti bei skleisti visą informaciją apie asmenis užsikrėtusius COVID-19, todėl primintina, kad:

  • Duomenys, susiję su fizinio asmens sveikata, yra priskiriami ypatingiems asmens duomenims, kurių viešumas yra ribojamas, norint užtikrinti asmens privataus gyvenimo ir jo asmens sveikatos paslapties neliečiamumą. Tą ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas.
  • Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatyme taip pat numatyti ribojimai tam tikros informacijos viešinimui, skleidimui, o informacija susijusi su sveikatos būkle, kitais asmens duomenimis saugomais pagal Bendrąjį asmens duomenų apsaugos reglamentą patenka į ribojimų apimtis.
  • BK XXIV skyriuje yra numatyta daug nusikalstamų veikų sudėčių, susijusių su asmens privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimais (viena iš privataus gyvenimo sričių yra ir kiekvieno paciento teisė į informacijos apie jo sveikatos būklę neatskleidimas, pvz. socialinėje erdvėje pasirodė informacija apie galimai pažeistas užsikrėtusių COVID-19 asmenų teises ir informacijos apie jų tapatybę bei sveikatos būklę atskleidimu, šiems asmenims dėl to nesutinkant).
  • BK 167 str. nustatyta atsakomybė už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą, kuriuo kėsinamasi į asmens privataus gyvenimo neliečiamumą. Manytina, kad tokios informacijos grupei priklauso ir itin jautri informacija susijusi su asmenų sveikatos būkle, kita informacija iš kurios būtų galima identifikuoti asmenis, tokia kaip darbovietė, užimamos pareigos, gyvenamoji vieta ir pan.
  • Teismui konstatavus neteisėtus veiksmus bei pripažinus tokius veiksmus atlikusius asmenis kaltais gali būti priteisiama ir neturtinė žala.

Raginame užtikrinti žmogaus teisių apsaugą, gerbti asmenų privatumą, suvokti dėl noro žinoti galinčias kilti pasekmes ir sąžiningą bei etišką žurnalistiką, o nustačius pažeidimus nedelsiant kreiptis į teisėsaugos institucijas ir profesionalius teisininkus.

Prisijungėme prieJCA International


    Advokatų profesinė bendrija Černiauskas ir partneriai užmezgė bendradarbiavimą su tarptautine asociacija JCA International, vienijančia įvairiose šalyse įsikūrusias advokatų kontoras. 2018 m. lapkričio 16 d. šios asociacijos valdybos pirmininkas Oliver Wulff ir nariai Magdalena Mazurek-Szkałuba bei Juraj Erben atvyko į Lietuvą susipažinti su Advokatų profesinės bendrijos veikla, dirbančiais teisininkais bei įvertinti tolimesnio bendradarbiavimo galimybes.

    Svečiai lankėsi tiek Vilniaus, tiek Kauno biuruose, itin domėjosi advokatų profesinės bendrijos veikloje naudojama unikalia darbų koordinavimo programa, aptarė savo šalių bei Lietuvos teisines aktualijas ir teisininko veiklos specifiką.

   Po įvykusio susitikimo, Advokatų profesinė bendrija sulaukė kvietimo prisijungti prie šios tarptautinės asociacijos.Daugiau informacijos apie JCA International

https://www.jca-lawyers.com/

Viena didžiausių kompensacijų už asmeninės informacijos paviešinimą


    Mūsų kontora buvo pirmoji, kuriai pavyko pasiekti pirmą pergalę Grožio chirurgijos nutekintų duomenų byloje ir pirmą kartą teismų praktikoje kliento naudai prisiteisti vieną didžiausių kompensacijų už asmeninės informacijos paviešimą. 2018-12-20 apeliacinės instancijos teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl turtinės (1 000 Eur) ir neturtinės (7 000 Eur) žalos priteisimo.

KAIP ŠEIMOS TEISĖS POŽIŪRIU VERTINTINI MOTERS VEIKSMAI NUTRAUKTI NĖŠTUMĄ BE SUTUOKTINIO ŽINIOS


     Šeimos bylos, ypač kai jose sprendžiami klausimai, susiję su vaikais, visuomet yra jautrios ir reikalaujančios tiek šalių advokatų, tiek teismo empatijos.

    Moteris šalių santykiams pablogėjus ir šalims laikinai pradėjus gyventi skyriumi nutarė nutraukti nėštumą apie tai nepranešusi sutuoktiniui ir pateikė ieškinį dėl santuokos nutraukimo. Tik bylos eigoje apie šį faktą sužinojo sutuoktinis. Byloje nėra smurto, neištikimybės, finansinių sunkumų aspektų.

    Susidūrus su šia situacija kilo klausimas, kaip vertintini tokie moters veiksmai šeimos teisės atžvilgiu, žvelgiant iš sutuoktinės lojalumo ir kitų pareigų perspektyvos. Akivaizdu, kad šioje situacijoje kyla konfliktas tarp moters teisės pasirinkti ar nėštumas bus išsaugotas, ar nutrauktas ir būsimo tėvo teisių bei sutuoktinių tarpusavio lojalumo pareigų, pagal kurias visi sprendimai, susiję su šeima, turėtų būti sprendžiami abiejų šalių. Sutuoktinių galimybė susilaukti vaiko ir moters pasirinkimas atlikti intervencinę procedūrą, galinčią turėti įtakos jos galimybei susilaukti vaikų, ateityje neabejotinai laikytinas su šeima susijusiu klausimu.

    Nėštumo nutraukimas, kai jis yra atliekamas moters noru, gydytojo specialisto, turinčio teisę tokias procedūras atlikti, sveikatos priežiūros įstaigoje, iki 12 nėštumo savaitės yra teisėtas ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nedraudžiamas. Neginčijama, kad moteris turi teisę savarankiškai, neverčiama ir nespaudžiama, laikantis įstatymų, nuspręsti, kiek, kada ir kaip dažnai susilaukti vaikų ir ar iš viso jų susilaukti. Šiuo aspektu diskusija nėra keliama. Diskusija kyla dėl to, ar toks moters savarankiškas apsisprendimas yra pagrindas pripažinti jos kaltę dėl santuokos iširimo, savo, kaip sutuoktinės, pareigų prieš sutuoktinį pažeidimą?

    Siekiant rasti atsakymą į tokį klausimą svarbu nagrinėti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas, susijusias su sutuoktinių teisėmis ir pareigomis vienas kitam. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausias Teismas (pvz. 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010) CK 3.26 straipsnis, 3.27 straipsnis, 3.28 straipsnis numato, kad sudarę santuoką sutuoktiniai įgyja teises ir pareigas, privalo būti vienas kitam lojalūs, vienas kitą gerbti, remti moraliai ir materialiai, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo.

    Žmonės sudarę santuoką sukuria šeimos santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą. Sutuoktinių lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių interesų kito sutuoktinio ar šeimos interesams.

    Abipusės pagalbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu, o ne vienasmeniškai.

    Moralinė ir materialinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu: tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis.

    CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015).

    Manytina, kad aptartoje situacijoje moteris savarankiškai, be sutuoktinio žinios, priimdama tokį sprendimą pažeidžia savo lojalumo pareigą ne tik tokioje apimtyje, jog nutraukia užsimezgusią gyvybę, kurią sukūrė ne viena, o su sutuoktiniu, bet ir tokioje apimtyje, kad atliekant nėštumo nutraukimo procedūrą ji rizikuoja savo sveikata, o taip pat galimybe ateityje pastoti ir išnešioti kūdikį.

   Tuo tarpu remiantis kasacinio teismo praktika, teismui, nagrinėjančiam santuokos nutraukimo bylas, tenka pareiga aiškintis, kokios konkrečiai priežastys lėmė santuokos iširimą, nes nuo to priklauso ir kaltės nustatymas/priskyrimas konkrečiam sutuoktiniui ar abiem sutuoktiniams.

    Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 14 punktą).

    Remiantis tokiu CK įtvirtintu reglamentavimu ir teismų praktika manytina, kad sutuoktinės vienasmeninis apsisprendimas nutraukti nėštumą be sutuoktinio žinios, nesant kitų papildomų aplinkybių, tokių kaip smurtas, neištikimybė, sutuoktinio neigiamas nusistatymas nėštumo atžvilgiu, medicininės problemos, sudėtinga ekonominė situacija ir pan., laikytinas aukščiau paminėtų pareigų pažeidimu. Todėl, jeigu bylą nagrinėjantis teismas konstatuotų, kad santuokinis gyvenimas tapo nebeįmanomas būtent dėl tokio sutuoktinės vienasmeniško pasirinkimo, ji galėtų būti pripažinta kalta dėl santuokos iširimo.

    Ir visiškai priešingai, nustačius, kad sutuoktinis nesilaikė savo lojalumo pareigos palaikyti sutuoktinę, rūpintis ja užsimezgus gyvybei ir dėl to sutuoktinė priėmė tokį sudėtingą sprendimą, gali būti konstatuojama sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo.

    Straipsnį parengė Advokatų profesinės bendrijos Černiauskas ir partneriai advokatė Egidija Vėbraitė ir advokato padėjėja Šarūnė Gailiūnaitė.

DĖL DRAUDIMO BENDROVĖS PAREIGOS ĮTEIKTI DRAUDIMO TAISYKLES DRAUDĖJUI IR SUPAŽINDINTI SU JOMIS


    Su draudimo santykiais susiduriame kiekvieną dieną tiek draudžiant vairuotojų civilinę atsakomybę, tiek turtą, tiek naudojantis kitomis draudimo rūšimis. Sudarius draudimo sutartį ir mokant draudimo įmokas tikimasi, kad įvykus įvykiui, draudimo bendrovė išmokės draudimo išmoką, todėl dažnai tenka nusivilti gavus neigiamą draudimo bendrovės atsakymą. Taigi, ką būtina žinoti draudėjui gavusiam neigiamą draudimo bendrovės atsakymą dėl draudimo išmokos išmokėjimo?

   Praktikoje susiduriama su situacija kai draudimo bendrovės vengia pripažinti įvykius draudžiamaisiais, atsisako išmokėti draudimo išmokas, ar jas mažina, remdamiesi draudimo taisyklėmis. Tuo metu į teisininkus besikreipiantys asmenys su minėtomis draudimo taisyklėmis, jiems neva įteiktomis dar sudarant draudimo sutartį, dažnai susipažįsta tik bylos nagrinėjimo metu.

    Problema dėl tinkamo supažindinimo su draudimo taisyklėmis ir jų įteikimo tampa dar opesnė, nes šiai dienai didžioji dalis draudimo sutarčių sudaroma nuotoliniu būdu.

    Taigi, kyla klausimas ar tinkamam supažindinimui su draudimo taisyklėmis pakanka to, kad draudimo bendrovė tokias taisykles skelbia viešai savo tinklapyje ir suteikia nuorodą į jas, ar tinkamam draudimo taisyklių įteikimui pakanka tokias taisykles persiųsti el. būdu negavus patvirtinimo apie susipažinimą su jomis?

   Civilinis kodeksas nustato dvejopo pobūdžio draudimo bendrovės pareigą: 1) pareigą sudaryti sąlygas viešai susipažinti su draudimo rūšies taisyklėmis, 2) pareigą prieš sudarant draudimo sutartį įteikti draudimo rūšies taisyklių kopiją draudėjui. Taigi, prieš draudimo bendrovei remiantis taisyklėmis santykiuose su apsidraudusiu asmeniu, šios pareigos turi būti įvykdytos ne alternatyviai (pasirenkant vieną iš jų), o privalomai abi.

   Atsakymas dėl pareigos išviešinti draudimo taisykles pateiktas Draudimo įstatyme, numatyta, kad draudimo taisyklės privalo būti paskelbtos draudimo įmonės interneto svetainėje. Šios pareigos tikslas yra sudaryti galimybes asmeniui, besidominčiam draudimo paslauga, susipažinti su skirtingų draudimo bendrovių pateikiamomis sąlygomis ir pasirinkti labiausiai atitinkančias jo poreikius. Tačiau itin svarbu, kad toks draudimo taisyklių išviešinimas negali paneigti draudimo bendrovės pareigos įteikti draudimo taisykles draudėjui asmeniškai.

   Taigi, draudimo bendrovė turi ne tik išviešinti draudimo taisykles interneto svetainėje, bet ir jas įteikti draudėjui, kad apsidraudęs asmuo žinotų tiek savo, tiek draudimo bendrovės teises ir pareigas bei tai, kada ir kokiomis sąlygomis taikoma draudimo apsauga.

   Didesnė problema kyla dėl draudimo taisyklių įteikimo ir šios draudimo bendrovės pareigos vertinimo. Įstatymas nedetalizuoja draudimo taisyklių įteikimo būdo, todėl kyla klausimas kas laikoma tinkamu draudimo taisyklių įteikimu? Atsakymą galima rasti teismų praktikoje, pagal kurią draudimo taisyklės gali būti įteiktos tiek fiziškai, perduodant draudimo taisykles popierine forma, tiek ir elektroniniu būdu, skaitmenine forma. Taigi, draudimo taisyklės gali būti įteikiamos ir elektroniniu būdu, o toks įteikimas laikomas tinkamu. Todėl sudarant draudimo sutartį, rekomenduotina susipažinti su draudimo bendrovės persiųstais dokumentais, juos detaliai išanalizuoti.

   Situacija atrodo paprasta, pakanka gauti draudimo taisyklių failą, tačiau praktikoje iki šiol kyla klausimas dėl to, kaip vertinamos situacijos, kai draudimo apsaugos siekiantis asmuo sumoka draudimo įmoką pagal draudimo liudijimą (polisą), o draudimo liudijime yra nurodyta sąlyga, pagal kurią įmokos sumokėjimas yra laikomas draudėjo patvirtinimu, jog jis yra supažindintas su draudimo taisyklėmis ir jam yra įteikta šių taisyklių kopija.

    Dažna situacija, kai draudėjas, t. y. klientas, negauna draudimo taisyklių jokia forma, tačiau sumokėdamas draudimo įmoką, ar tik jos dalį, arba pasirašydamas draudimo sutartį, tuo pačiu patvirtina ir tai, kad jam buvo tinkamai įteiktos draudimo taisyklės. Taigi, kaip vertinti: ar draudėjo patvirtinimas, atliktas sumokat draudimo įmoką / pasirašant sutartį, yra pakankamas pagrindas tvirtinti, jog draudėjui buvo tinkamai įteiktos draudimo taisyklės?

    Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika minėtu klausimu buvo suvienodinta tik 2020 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-1075/2020. Minėtoje byloje kasacinis teismas išaiškino, kad tokie sutarties šalių patvirtinimai turi būti vertinami ir aiškinami remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.

    Papildomo aiškumo suvienodinant praktiką įnešė 2021 m. gegužės 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-611/2021, kurioje buvo pripažinta, kad nors draudimo liudijime yra nurodyta, jog draudimo sutarties pasirašymas, draudimo įmokos ar jos dalies sumokėjimas yra laikomas draudėjo patvirtinimu apie draudimo taisyklių įteikimą, toks patvirtinimas nėra pakankamas konstatuoti, kad draudimo taisyklės buvo įteiktos tinkamai. Tačiau kiekvienu atveju toks draudėjo, t. y. kliento patvirtinimas dėl draudimo taisyklių įteikimo vertintinas pagal individualias bylos aplinkybes, atsižvelgiant į tai, 1) ar toks patvirtinimas buvo aiškiai įformintas sutartyje, 2) ar tai nebuvo siurprizinė sutarties sąlyga, 3) kaip suformuotas tokio patvirtinimo tekstas, 4) ar jis yra įskaitomas ar nebuvo paslėptas, 5) ar esant tokiai situacijai, protingas žmogus galėjo ir turėjo suprasti patvirtinimo turinį ir jo pasekmes ir pan.

    Ši praktika reiškia, kad vien draudimo įmokos sumokėjimas, arba draudimo sutarties pasirašymas ne visais atvejais gali būti pripažintas patvirtinimu apie draudimo taisyklių tinkamą įteikimą, net jeigu draudimo liudijime nurodyta priešingai.

    Toks teismų praktikos suvienodinimas yra itin reikšmingas ir sveikintinas ginčuose su draudimo bendrovėmis dėl draudimo išmokų priteisimo, užkertantis kelią draudimo bendrovėms piktnaudžiauti draudimo taisyklėmis ir savo, kaip profesionalo stipresne padėtimi šalių sutartiniuose santykiuose.

     Straipsnį parengė Advokatų profesinės bendrijos Černiauskas ir partneriai Advokatė Egidija Vėbraitė.

DAR VIENA NAUJA LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS IŠPLĖSTINĖS TEISĖJŲ KOLEGIJOS 2021 M. BIRŽELIO 29 D. NUTARTIS, PAKEITUSI IKI ŠIOL SUFORMUOTĄ KASACINIO TEISMO PRAKTIKĄ DĖL SKOLININKO TEISĖS PASIŪLYTI AREŠTUOTO TURTO PIRKĖJĄ PO PIRMŲJŲ VARŽYTYNIŲ ĮGYVENDINIMO


    Iki šiol formuojamoje kasacinio teismo praktikoje buvo išaiškinta, kad pagal CPK 704 straipsnį teise pasiūlyti varžytynėse parduodamo turto pirkėją skolininkas gali pasinaudoti tik iki pirmųjų varžytynių paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje. Atitinkamai buvo aiškinama, kad skolininkas negali šia teise pasinaudoti po pirmųjų varžytynių paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje, taip pat ir tais atvejais, kai pirmosios varžytynės buvo paskelbtos neįvykusiomis.

   Tačiau išplėstinė kolegija konstatavo, kad skolininko turto pardavimas jo nurodytam pirkėjui turi prioritetą prieš turto pardavimą iš varžytynių, ir įvertinusi poreikį keisti iki šiol egzistavusią praktiką, išaiškino, kad pasiūlyti savo turto pirkėją skolininkas turi teisę ne iki pirmųjų varžytynių, kaip buvo iki šiol teismų praktikoje, bet iki antrųjų varžytynių paskelbimo specialiajame interneto tinklalapyje www.evarzytynes.lt, net jei pirmosios varžytynės neįvyko dėl to, kad, pvz., jas laimėjęs turto pirkėjas nesumokėjo pasiūlytos kainos.

   Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija  toje pačioje nutartyje pakeitė ir dar vieną Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-684/2020 pradėtą formuoti praktiką, išaiškindama, kad tikroji turto, iš kurio vykdomas išieškojimas, rinkos vertė nėra tapati neįvykusiose varžytynėse pasiūlytai, bet nesumokėtai kainai, todėl turtas skolininko pasirinktam pirkėjui gali būti parduodamas už kainą, ne mažesnę kaip vėliausiame turto arešto akte nurodyta areštuoto turto vertė, arba mažesnę kainą, jeigu jos užtenka įsiskolinimui ir susidariusioms vykdymo išlaidoms visiškai padengti.

     Parengė Advokatų profesinės bendrijos Černiauskas ir partneriai teisininkė Vilma Kilevičė.

TEISĖS AKTUOSE NENUMATYTOS CONTRA SPOLIATOREM PREZUMPCIJOS TAIKYMAS IR AIŠKINIMAS TEISMŲ PRAKTIKOJE


    Įrodinėjamas civiliniame procese iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas ir aiškus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Tik teismų praktikoje fiskuojama Contra spoliatorem prezumpcija reiškia, kad tuo atveju jeigu šalis slepia, sunaikina arba atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant jai nepalankiausius faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010). Apibrėžimas suponuoja alternatyvias prezumpcijos taikymo sąlygas: 1) proceso šalis turi įrodymą, kurį teismas yra įpareigojęs pateikti, tačiau slepia arba atsisako jį pateikti; 2) proceso šalis turėjo įrodymą, kurį teismas yra įpareigojęs pateikti, tačiau jį sunaikino. Atsižvelgiant į tai, kad viena sąlyga eliminuoja kitą, galimas tik vienos iš jų egzistavimas.

    Daugeliu atvejų nėra tiksliai aišku kodėl proceso šalis nepateikia įrodymų, kuriuos turi (ar turėjo), todėl gali kilti klausimas ar pats dokumentų, kurie būtini nagrinėjant bylą, nepateikimo faktas gali lemti contra spoliatorem prezumpcijos taikymą. Atsakydamas į šį klausimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-01-09 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015 yra nurodęs, kad contra spoliatorem prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikalaujamus įrodymus, tačiau ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes. Nurodytoje byloje buvo vertinamas atsakovo atsisakymas pateikti sutarties priedą, teigiant, kad tai yra konfidenciali informacija, susijusi su esminiais įmonės veiklos klausimais ir nurodytos informacijos atskleidimas gali lemti neprognozuojamų įmonės veiklai padarinių atsiradimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokius argumentus laikė svarbiais, suteikiančiais pagrindą daryti išvadą, jog besąlyginis reikalavimo pateikti sutarties priedus įvykdymas gali pažeisti bylos dalyvių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Šiuo atveju sutarties priedo nepateikimo priežastys paneigė contra spoliatorem prezumpcijos taikymo galimybę. Aptartos bylos pavyzdys leidžia išskirti dar vieną būtiną contra spoliatorem prezumpcijos taikymo sąlygą – įrodymo pateikimas negalės pažeisti bylos šalių teisių ir pareigų pusiausvyros.

    Viena iš pirmųjų bylų patvirtinanti contra spoliatorem prezumpcijos taikymą, buvo  byla, susijusi su tėvystės pripažinimu, kurioje pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, atsakovo atsisakymą atlikti ekspertizę tėvystei nustatyti įvertino kaip tėvystės įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patvirtino tokią praktiką, pažymint, kad atsakovo atsisakymą atlikti ekspertizę bylą nagrinėję teismai pagrįstai vertino kaip sąmoningą vengimą pateikti įrodymus ir kaip pakankamą pagrindą laikyti esant pačius nepalankiausius faktus (contra spoliatorem prezumpcija) atsakovui, kuriuos nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1235/2002).

    Contra spoliatorem prezumpcija plačiai taikoma ir bankroto bylose. Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjo bylą, kurioje įmonės direktorius nepateikė duomenų apie įmonės finansinius duomenis esant pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinis teismas pažymėjo, kad buvęs įmonės direktorius žinojo apie kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo ir sąmoningai atsisakė bendradarbiauti nustatant įmonės finansinę padėtį, todėl pagal contra spoliatorem prezumpciją, duomenų nepateikimą įvertino juos įpareigotos pateikti šalies nenaudai iškeliant bankroto bylą įmonei (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-10-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1924-943/2015).

    Įvertinus contra spoliatorem prezumpcijos turinį, bylų kategorijas, kuriose dažniausiai ji taikoma bei kylančias problemas, išryškėjo aplinkybių, preziumuojamų pagal įstatymus ir nepaneigtų bendra tvarka (CPK 182 str. 4 p.) bei contra spoliatorem prezumpcijos santykis. Visų pirma, contra spoliatorem esminis skirtumas nuo CPK 182 str. 4 p. nurodomų prezumpcijų yra tas, kad contra spoliatorem prezumpcija kol kas nėra įtvirtinta įstatyme, o tai neleidžia jos priskirti CPK 182 str. 4 p. Pavyzdžiui, Vytautas Nekrošius mano, kad kiekviena bendrosios įrodinėjimo paskirstymo pareigos išimtis gali būti nustatyta tik įstatyme (Driukas A., Jokūbauskas Č.. ir kt. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso komentaras. II dalis. Vilnius: Justitia, 2005, p.13), tačiau contra spoliatorem prezumpcijos atveju, panašu, jog situacija yra kiek kitokia. Antra, contra spoliatorem prezumpcija yra universali prezumpcija – gali būti taikoma skirtingose bylų kategorijose (pavyzdžiui, tėvystės nustatymo bylose, bankroto bylose ir kt.), o CPK 182 str. 4 d. nukreipia į kitas įstatymines (materialinės teisės) prezumpcijas, kurios yra pritaikytos tik konkrečioms bylų kategorijoms (pvz. paskolos teisiniams santykiams taikomos prezumpcijos). Trečia, contra spoliatorem prezumpciją sąlyginai galima laikyti neigiamais padariniais atsakovui, nevykdančiam įrodinėjimo pareigos.

     Straipsnį parengė Advokatų profesinės bendrijos Černiauskas ir partneriai Advokato padėjėja Irma Lisauskaitė.

AR TEISINIO REGLAMENTAVIMO IŠMANYMAS GALI PADARYTI SKYRYBŲ PROCESĄ PIGESNIU?


    Remiantis Lietuvos oficialios statistikos duomenimis, 2019 m. buvo įregistruota 19,5 tūkst. santuokų, t. y. 232 (1,2 proc.) mažiau negu 2018 m. Tuo tarpu 2019 m. ištuokas įregistravo 8,7 tūkst. porų. Palyginti su 2018 m., išsituokė 43 (0,5 proc.) poromis daugiau negu 2018 m. Akivaizdu, kad ištuokų (t. y. santuokos nutraukimų) skaičius yra itin didelis. Bėdų nekyla jei sutuoktiniai gali taikiai nuspręsti dėl santuokoje įgyto turto ir prievolių padalinimo, bendravimo su vaikais nusistatymo ir kitų klausimų. Tačiau jei sutuoktiniai po ilgo laikotarpio nesutarimų ir ginčų negali racionaliai nuspręsti dėl santuokos nutraukimo pasekmių? Ką daryti jei vienas iš sutuoktinių (ieškovas) jau pateikęs ieškinį teisme dėl santuokos nutraukimo, o kitam sutuoktiniui (atsakovui) ieškinyje siūlomas turto ir prievolių padalinimo būdas yra visiškai nepriimtinas? Ar šio sutuoktinio (atsakovo) vienintelis galimas gynybos būdas reikšti priešieškinį, kuriame būtų nurodoma viso turto ir prievolių masė bei teikiamas padalinimo būdas? Tačiau tai sąlygotų ir ne retu atveju kelių tūkstančių eurų žyminį mokestį mokėtiną nuo visos priešieškinyje nurodytos turto vertės. Išmanant teisės aktus ir aktualią teismų praktiką, klientui tikrai nesiūlytume tokio elgesio modelio.

    Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad, esant pareikštam reikalavimui dėl santuokos nutraukimo, atsakovas savo interesus gali visapusiškai ginti pasinaudodamas atsiliepimo į ieškinį procesine forma. Toks požiūris grindžiamas tuo, kad procesiniuose įstatymuose įtvirtintas specifinis (išskirtinis) teismo vaidmuo nagrinėjant šeimos bylas. Šeimos bylose, nepaneigiant jų dispozityvaus pobūdžio, kaip minėta, teismui skirtas aktyvus vaidmuo (CPK 376 str.). Tai įgalina teismą išspręsti klausimą dėl santuokos nutraukimo ir kitu, nei ieškovas nurodo, pagrindu.

    Teisės aktai neįpareigoja kito sutuoktinio reikšti priešieškinį, jeigu jam nepriimtinas ieškovo siūlomas turto padalijimo būdas. Dalydamas bendrą sutuoktinių turtą, teismas, nustatydamas kiekvienam iš jų tenkančią turto dalį, vadovaujasi CK nuostatomis ir atsižvelgia į šalių nurodytas aplinkybes ir prašomus turto padalijimo būdus. Tačiau teismas neprivalo padalyti turto taip, kaip nurodyta ieškinyje, nes teismui privalomos turto padalijimo taisyklės, įtvirtintos CK 3.116–3.129 str., ir teismas turi parinkti tokį santuokinio turto padalijimo būdą (nustatydamas dalis ir padalydamas turtą natūra), kuris geriausiai atitiktų CK nuostatas ir civilinių teisinių santykių reglamentavimo tikslus, o CPK 376 str. 3 d. teismui suteikia ir teisę šiose bylose išeiti už ieškinio reikalavimų ribų.

    Analogiška pozicija yra ne kartą nurodyta teismų praktikoje, be kita ko Kauno apygardos teismo 2018-03-06 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-691-230/2018, kur teismas konstatavo: „Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju netinkamai įvertino atsakovės E. V. atsiliepimą į ieškinį jo atitikties bendriesiems CPK reikalavimams turinio ir formos aspektu, dėl to nepagrįstai visiškai apribojo atsakovei galimybę išdėstyti savo poziciją dėl santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo atsiliepime į ieškinį, taip pat pažeidė civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis), kuris reiškia, kad teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Ar pareikšti santuokos nutraukimo byloje tam tikrą su santuokos pasibaigimu susijusį reikalavimą, sprendžia pati šalis (sutuoktinis), pasvėrusi tokio reikalavimo faktines ir teisines prielaidas, tokia taisyklė yra suformuota ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2006)“.

    Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, jog pasirinkus antrąjį elgesio modelį, t. y. sutuoktiniui pareiškus priešieškinį ir sumokėjus žyminį mokestį skaičiuojamą proporcingai nuo viso dalintino turto vertės, teismas savo iniciatyva nesiūlys atsiimti priešieškinį ir teikti atsiliepimą bei kartu grąžinti sumokėtą žyminį mokestį. Proceso šalis sumokėjusi žyminį mokestį veikia savo rizika, dėl ko pati turi prisiimti teisės aktų ir teismų praktikos neišmanymo pasekmes. Džiaugiamės klientams galėdami pasiūlyti veiksmų planą, kuris padaro skyrybų procesą teisme, pigesniu.

     Straipsnį parengė Advokatų profesinės bendrijos Černiauskas ir partneriai Advokato padėjėja Irma Lisauskaitė.

KOKIŲ NAUJOVIŲ NEMOKIOMS IR BANKRUTUOJANČIOMS ĮMONĖS ĮNEŠĖ NAUJASIS LR JURIDINIŲ ASMENŲ NEMOKUMO ĮSTATYMAS?


    Remiantis statistikos duomenimis 2021 m. pirmojo pusmečio pabaigoje bankroto procesas buvo vykdomas 1981 įmonei, iš kurių likvidavimo procedūra pradėta 1633 įmonėms. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujasis LR Juridinių asmenų nemokumo įstatymas (JANĮ), kuris apjungė anksčiau galiojusius LR įmonių bankroto bei LR įmonių restruktūrizavimo įstatymus. Atsižvelgiant į pandemijos bei karantino įtaką ir tai, kad Lietuvoje stebėtinai daug įmonių yra iškeliamos nemokumo bylos ir dauguma jų užsibaigia likvidavimu, naujasis JANĮ gali suteikti didesnes galimybes verslams išsilaikyti rinkoje, kuomet net ir bankrutuojančio juridinio asmens statusą įgijusi įmonė gali pereiti į restruktūrizavimo procedūrą. Taigi, naujuoju įstatymu tam tikra forma pasikeitė šio proceso sąlygos bei eiga.

     Visų pirma, nors naujasis įstatymas nurodo nemokios įmonės vadovo pareigą išsiųsti kreditoriams pranešimus dėl pasiūlymo sudaryti susitarimą dėl pagalbos, tokios derybos neturėtų būti fiktyvios. Šis privalomų derybų etapas gali apsaugoti įmonę nuo dar didesnių nuostolių ir suteikti galimybę išsaugoti savo gyvybingumą tęsiant veiklą be teismų įsikišimo, neiškeliant bankroto ar restruktūrizavimo bylų, kadangi kreditoriai iš tiesų gali būti suinteresuoti suteikti finansinę paramą skolininkui.

     Tačiau visgi iškilus būtinybei inicijuoti restruktūrizavimo bylą, JANĮ numato tris pagrindines sąlygas:  pirma, juridinis asmuo turi turėti finansinių sunkumų (yra nemokus savo kreditoriams arba yra reali tikimybė tokiu tapti per artimiausius tris mėnesius), antra, kai juridinis asmuo laikomas gyvybingu, ir trečia, kai juridinis asmuo nėra likviduojamas dėl bankroto (JANĮ 21 str.).

     Vertinant įmonės finansinius sunkumus svarbus yra nemokumo sąvokos išaiškinimas, būtent kuris ir pasikeitė naujuoju įstatymu. Buvęs LR įmonių bankroto įstatymas įmonę laikė nemokia, jei ji neįvykdydavo savo turimų įsipareigojimų ir šie viršydavo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Todėl anksčiau bandydamos išvengti nemokaus juridinio asmens statuso, įmonės sudarydavo naujas paskolų sutartis ir jų pagrindu gautomis lėšomis padengdavo vykdytinus įsipareigojimus. Naujasis JANĮ pakeitė nemokumo sampratą ir šiuo metu įmonės pripažįstamos nemokiomis jei atitinka nors vieną iš alternatyvių balanso testų: (i) negali laiku įvykdyti prievolių, arba (ii) įsipareigojimai viršija turto vertę, neatsižvelgiant į tai, ar šie įsipareigojimai pradelsti ar ne. Taigi, įmonei net ir prisiėmus piniginius įsipareigojimus pagal naujas paskolų sutartis ir atsiskaičius su kreditoriais, kurių prievolių įvykdymo terminas jau yra suėjęs, ji nepanaikins nemokaus juridinio asmens statuso. Atsižvelgiant į tokį nemokumo sąvokos išaiškinimą, įmonės turi rinktis vieną iš dviejų alternatyvų: inicijuoti bankroto arba restruktūrizavimo procedūrą.

     Norint žengti žingsnį į restruktūrizavimo procesą, turi būti vertinama ir tolimesnė sąlyga, kurią numatė JANĮ – įmonės gyvybingumas. Ši sąvoka aiškinama plečiamai ir yra didelis ramstis įmonėms, siekiant išvengti likvidavimo, kadangi teismai atsižvelgia į visą aibę aplinkybių ir vertina: kokios priežastys lėmė įmonės nemokumą, kokia veikla ji verčiasi ir kokios šios veiklos perspektyvos, numatomos gauti pajamos ir pelnas, ar jos leis ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus kreditoriams, taip pat kiek darbuotojų dirba įmonėje ir panašiai. Todėl jei įmonė nevykdo ūkinės-komercinės veiklos ar tokia veikla neleis jai ateityje vykdyti skolinius įsipareigojimus, tai iškart sukelia abejonių dėl įmonės gyvybingumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1142-407/2020). Vienoje Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-925-781/2021 teismas vertino debitorinių įsiskolinimų dydį, kilmę, vykdymo terminus, kuriuos įtraukė į bendrą atsakovės turto masę. Taip pat teismas atsižvelgė į faktą, kad atsakovė visu laikotarpiu sudarinėja sutartis, pagal kurias ne tik atsiskaito už produkciją, bet ir realiai gauna iš to pajamas, be kita ko plečia savo veiklos sritis ir veikia nenuostolingai. Teismas netgi pažymėjo, kad mažas darbuotojų skaičius nėra pagrindas abejoti įmonės gyvybingumu jei ji sugeba toliau vystyti savo veiklą ir vykdyti mokestines prievoles darbuotojams.

    Taigi, tikimasi, kad JANĮ, numatęs privalomą skolininko ir kreditorių derybų etapą, įvedęs naujas nemokumo ir gyvybingumo sąvokas suteiks šansą ir padės įmonėms tinkamai pasinaudoti galimybe atkurti įmonės mokumą dalyvaujant derybose arba iškeliant restruktūrizavimo bylas, neatsižvelgiant į tai, kad jos gali turėti tikrai didelių finansinių sunkumų ar jau netgi būti perėjusios į bankroto procesus.

     Straipsnį parengė Advokatų profesinės bendrijos Černiauskas ir partneriai Teisininkė Diana Kuzmenokaitė.

AR BESIFORMUOJANČIOJE TEISMŲ PRAKTIKOJE DĖL COVID-19 TAIKYTI RIBOJIMAI YRA LAIKOMI „FORCE MAJEURE“ APLINKYBE ATLEIDŽIANČIA NUO PAREIGOS MOKĖTI NUOMOS MOKESTĮ?


    Kaip žinia, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ atsižvelgiant į situaciją dėl koronaviruso plitimo, paskelbtas karantinas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojo nuo 2020 m. kovo 16 d. 00 val. iki birželio 16 d. 24 val. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 antrą kartą paskelbtas karantinas galiojo nuo 2020 m. lapkričio 7 d. 00:00 val. iki 2021 m. birželio 30 d. 24:00 val. Nustatytas karantino režimas draudė arba ribojo privačių fizinių ir juridinių asmenų veiklą praktiškai visose veiklos sferose, o tai dažnu atveju neleido šiems asmenims vykdyti ūkinės komercinės veiklos ar teikti paslaugų išsinuomotose patalpose ir gauti pajamų. Todėl daugelis nuomininkų atsisakė mokėti patalpų nuomos mokestį dėl nenugalimos jėgos („Force Majeure“) aplinkybių egzistavimo, nes jie dėl suvaržymų ir draudimų, negalėjo naudotis išsinuomotu turtu pagal tą paskirtį, kuriai turtas buvo išsinuomotas.

     Dėl šių priežasčių tarp patalpų savininkų (nuomotojų) ir patalpų nuomininkų kilo ginčai teismuose bei apeliacinės instancijos teismų sprendimais pradėjo formuotis teismų praktika ar dėl Covid-19 taikyti ribojimai yra laikomi „Force Majeure“ aplinkybe, atleidžiančia nuo pareigos mokėti nuomos mokestį, kuria ir pabandysime apžvelgti.

     Apeliacinės instancijos Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus 2021 m. kovo 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-199-440/2021 apeliacine tvarka buvo išnagrinėtas ginčas, kuriame ieškovas A. B. prašė priteisti iš atsakovės L. įmonės „Egzotika“ 1080 Eur. skolą, 1200 Eur. baudą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, kadangi šalys 2019 m. rugsėjo 30 d. ir spalio 1 d. sudarė Nuomos sutartis, kuriomis ieškovas išnuomojo atsakovei patalpas, ir pagal kurių 4.1 punktą atsakovė turėjo mokėti ieškovui 600 Eur. mėnesinį nuomos mokestį pagal kiekvieną sutartį, iš viso – po 1200 Eur. kas mėnesį, tačiau to nedarė. Šioje byloje apeliantė L. įmonė „Egzotika“ nurodė, kad ji pagrįstai tikėjosi nuomotojo (ieškovo) geranoriškumo, t. y. bent 30 procentų nuomos mokesčio sumažinimo karantino laikotarpiu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas išaiškino, kad atsakovė nurodydama aplinkybes dėl galbūt susidariusios nepalankios situacijos, veiklos sumažėjimo, pajamų sumažėjimo būdama atidi ir rūpestinga turėjo teisę ir galimybes kreiptis į ieškovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, mokėjimų išdėstymų ar kaip atsakovė nurodė depozito įskaitymo, bet ne savo nuožiūra atsisakyti sutarties vykdymo tarp šalių nustatytomis sąlygomis. Galiausiai, apeliacinės instancijos teismas, išaiškino, jog atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad būtent dėl paskelbto karantino, atsižvelgiant į atsakovės veiklos pobūdį (prekyba padangomis, ratlankiais ir kitomis prekėmis, serviso paslaugos), jos veikla buvo visiškai suvaržyta ir dėl to atsakovė negalėjo sumokėti Sutartyse nustatyto nuomos mokesčio. Sutiktina, kad atsakovės verslo, prekybos ir paslaugų apyvarta visame įmonės tinkle galėjo sumažėti dėl COVID-19 paskelbto karantino, apyvartos sumažėjimas galėjo turėti įtakos atsakovės veiklai ir atsiskaitymui su ieškovu, tačiau įvertinus atsakovės veiklos pobūdį bei kitas aplinkybes teismas pagrįstai sprendė, kad vien apyvartos sumažėjimas šioje byloje nelaikytina force majeure aplinkybe ir nebuvo pagrindo vienašališkai nutraukti nuomos mokesčio mokėjimo ieškovui.

     Kitoje byloje dėl karantino kaip force majeure aplinkybės vertinimo, apeliacinės instancijos Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus 2020 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1613-601/2020, buvo pasisakyta, kad teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantės argumentais kad ji turi būti atleista nuo civilinės atsakomybės už sutarties nevykdymą, nes tai įvyko dėl šalyje paskelbto karantino, dėl ko apeliantės veikla fizinėse parduotuvėse buvo uždrausta. Šioje byloje Kauno apygardos teismas išaiškino, kad atsakovė yra pelno siekiantis juridinis asmuo, savo veikloje sudarantis komercinius sandorius, kurie pasižymi tam tikra rizika, todėl savo veikloje turi prisiimti neigiamų padarinių atsiradimo riziką ir tais atvejais, kai sutartinių prievolių tinkamas įvykdymas tampa suvaržytas ne dėl priežasčių, priklausančių nuo jos pačios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis c. b. Nr. e3K-3-147-421/2020). Pasak teismo, nagrinėjamu atveju, apeliantės situacija (negalėjimas grąžinti įsiskolinimo už prekes) neatitinka nei sutarties 4.1 punkto, nei CK 6.212 straipsnio nuostatų. Teismas pažymėjo, kad apeliantė prekes įsigijo iki karantino paskelbimo ir už dalį prekių apeliantė turėjo atsiskaityti iki karantino paskelbimo, be to apeliantė vykdo prekybą ne tik parduotuvėse, kurios karantino metu buvo uždarytos, bet ir internetu, todėl vien šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliantės neatsiskaitymas už prekes nebuvo nenugalimos jėgos pasekmė.

     Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo apeliacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1497-565/2021 ir 2021-06-01 dieną priimtame sprendime buvo nagrinėjamas 3 mėnesių nuomos mokesčio dydžio baudos už vienašališką sutarties nutraukimą be kitos sutarties šalies kaltės priteisimo klausimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad dėl COVID-19 epidemijos sustabdžius ugdymo ir vaikų priežiūros veiklą visose švietimo įstaigose, yra pagrindas konstatuoti nenugalimos jėgos aplinkybę atsakovės prievolių pagal Sutartį atžvilgiu, nes atsakovė dėl nenugalimos jėgos – dėl COVID-19 epidemijos sustabdytos ugdymo ir vaikų priežiūros veiklos, negalėjo naudotis Sutartimi išsinuomotu turtu pagal tą paskirtį, kuriai turtas buvo išsinuomotas – vaikų darželio veiklai. Tačiau kartu Vilniaus apygardos teismas priminė kasacinio teismo išaiškinimą, kad CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos (požymiai) turi būti konstatuojamos kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012).

     Taigi, šiuo metu Lietuvos Respublikos teismų priimti sprendimai leidžia daryti išvadą, kad dėl Covid-19 taikyti ribojimai paprastai nėra laikomi „Force Majeure“ aplinkybe, atleidžiančia nuomininkus nuo pareigos mokėti nuomos mokestį, tačiau kartu teismų išaiškinimai neužkerta kelio „Force majeure“ besiremiančiai sutarties šaliai įrodinėti, kad būtent jos situacijoje tokios nenugalimos jėgos aplinkybės egzistuoja ir būtent šiuo pagrindu prašyti atmesti nuomotojų reikalavimus.

     Akivaizdu, kad šioje situacijoje savo žodį dar turėtų tarti ir ginčo šalies kasacinį skundą priėmęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio pagrindinė funkcija yra formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei plėtoti teisę. Tačiau mūsų nuomone, paskelbtas karantinas ir jo ribojimai neturėtų būti pagrindu atleisti nuomininkus nuo pareigos mokėti nuomos mokestį, kadangi valstybė dėjo pastangas ir skyrė tam dideles lėšas, jog tokių ginčų būtų išvengta, t. y. valstybė skyrė subsidijas nuo dėl Covid-19 sukeltos pandemijos ir taikytų ribojimų nukentėjusiems asmenims, įskaitant ir nuomos mokesčio kompensavimą. Pavyzdžiui, 2021-04-15 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 230 patvirtino subsidiją labiausiai nuo COVID-19 nukentėjusioms įmonėms, pagal kurią jeigu įmonės vidutinės mėnesio pajamos sumažėjo ne mažiau kaip 50 proc., tai įmonė galėjo prašyti 70 proc. subsidijos padengti pastoviosioms jos veiklos išlaidoms, kurias sudaro patalpų nuomos, komunalinės, eksploatacinės, saugos, įrangos, kuri neatsiejama nuo patalpų, automobilių stovėjimo vietų, indeksavimo pagal nuomos sutartį išlaidos).

     Taigi, nuomininkai galėjo prašyti valstybės subsidijos ir taip padengti 70% gautų sąskaitų už patalpų nuomą vertės, kas reiškia, kad nustatydama ribojimus valstybė kartu pasirūpino ir tų ribojimų sukeltų neigiamų pasekmių kompensavimo mechanizmais, todėl nuomininkai savo pretenzijas dėl apriboto galėjimo naudotis išsinuomotomis patalpomis turėtų nukreipti į valstybę, tačiau ne į patalpų savininkus, kurie niekaip negalėjo įtakoti ar numatyti pandemijos kilimo ar valstybės veiksmų dėl suvaržymų taikymo.

     Straipsnį parengė Advokatų profesinės bendrijos Černiauskas ir partneriai Advokato padėjėjas Vytautas Breimelis.