Lietuvos Respublika yra nepriklausoma demokratinė valstybė, kur pagarba žmogaus teisėms išreikšta ir aukščiausią teisinę galią turinčiame teisės akte – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Štai Konstitucijos 20 straipsnis skelbia: „žmogaus laisvė neliečiama. Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas“. Atrodo suprantama ir aiški nuostata, tačiau ginant klientų interesus ne kartą pastebima, jog vis dažniau suėmimas taikomas tarytum savaime, išsamiai net nemotyvuojant, kodėl švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti baudžiamojo proceso tikslų. Šiame kontekste reiktų pastebėti, jog suėmimas, kaip pati griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti taikomas tik esant įstatyme (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse) įtvirtintiems pagrindams.
LR BPK 122 straipsnis įvardija tris suėmimo skyrimo pagrindus:
1) įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo;
2) trukdys procesui;
3) darys naujus šio straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus.
Taigi, galima matyti, jog pagrindai taikyti suėmimą yra aiškiai įvardyti ir tik jiems objektyviai egzistuojant gali būti pateisinamas įtariamo nusikalstamos veikos padarymu asmens suėmimas. Vis dėlto, praktikoje neretai pasitaiko, jog suėmimas taikomas tarsi „automatiškai“, vos tik pareiškiami įtarimai dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo. Negana to, ilgą laiką vykstant ikiteisminiam tyrimui, asmuo toliau laikomas suimtas, vėlgi tarsi „automatiškai“ pratęsiant suėmimo terminą. Teismai, taikydami suėmimą neretai nepakankamai įsigilina į tai, ar pagrindas jį taikyti iš tiesų egzistuoja, tarsi pakanka prokuroro pateikto prašymo skirti šią kardomąją priemonę ar pratęsti jos terminą. Tuo tarpu praėjus kuriam laikui tam pačiam asmeniui to paties tyrimą organizuojančio ir kontroliuojančio prokuroro sprendimu taikomos švelnesnės kardomosios priemonės, kaip pavyzdžiui, intensyvi priežiūra įpareigojant įtariamuosius atitinkamu laiku būti namuose ir dėvėti elektroninio stebėjimo prietaisą. Tokiu atveju natūraliai kyla klausimas – tai ar buvo pagrindas taikyti suėmimą, jei po kurio laiko, iš esmės nepasikeitus jokioms aplinkybėms, tam pačiam asmeniui taikomos švelnesnės kardomosios priemonės?
Negalima nepastebėti ir to, jog asmuo iki tol, kol jo kaltumas nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, yra laikomas nekaltu (Konstitucijos 31 straipsnis). Nepaisant to, net ir galiojant nekaltumo prezumpcijai, tokį asmenį, pripažinus jį įtariamuoju, galima laikyti suimtą, žinoma atsižvelgiant į maksimalius suėmimo terminus, įtvirtintus LR BPK 127 straipsnyje bei aukščiau įvardytus suėmimo pagrindus. Tačiau nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl žalos, patirtos dėl taikyto suėmimo, asmuo turi pradėti naują procesą. Šiuo metu Lietuvos Respublikos įstatymuose nenustatyta, jog nepagrįstai suimtam asmeniui būtų atlyginama žala nesant jo paties išreikštos valios, t. y. nepateikus atskiro ieškinio dėl žalos atlyginimo. Vadinasi, nutraukus ikiteisminį tyrimą, asmuo, buvęs įtariamuoju, turi pats ginti savo pažeistas teises, kreiptis į advokatą ir patirti papildomas išlaidas, neatsižvelgiant į tai, jog išlaidos už teiktas teisines paslaugas, tikėtina, buvo patirtos ir vykdyto ikiteisminio tyrimo metu. Kita vertus, net ir pareiškus reikalavimą teisme dėl žalos atlyginimo yra vertinama, ar jis pagrįstas, ar suėmimas buvo taikytas be pagrindo. Pavyzdžiui,
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. E3K-3-347-687/2018 dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nurodęs, kad „ieškovo suėmimo laikotarpis nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. birželio 29 d., t. y. ieškovas buvo laikomas suimtas 821 dieną“. Šioje byloje teismas konstatavo, kad nuolat pratęsiant suėmimo terminą ieškovui buvo vadovaujamasi aukščiau jau aptartais LR BPK 122 straipsnio pagrindais, tačiau šie pagrindai teismų įvardyti tik abstrakčiai, išsamiai teismams neįvertinus ar jie sudarė realų pagrindą skirti suėmimą.
Taip pat, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas šią bylą konstatavo ir tai, kad pratęsinėjant ieškovui paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą buvo piktnaudžiaujama teise ir buvo suvaržyta nusikalstamos veikos nepadariusio asmens laisvė. Pratęsiant kardomosios priemonės – suėmimo terminus, nebuvo svarstomos švelnesnės kardomosios priemonės paskyrimas. Prokuroras ir teismas, nepateikė argumentų, kodėl švelnesnės kardomosios priemonės nebūtų buvusios veiksmingos. Ši nutartis leidžia teigti, kad teismai ir šiuo metu neretai išsamiai neįvertina ar tam tikro asmens laisvė jį suimant varžoma esant realiems, objektyviems suėmimo pagrindams.
Iš aukščiau analizuotos teismo nutarties, matyti ir tai, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo buvo laikomas suimtas 821 dieną nuo 2009-04-01, teisę į žalos atlyginimą dėl tokio suėmimo įgijo tik 2018-10-03. Kitaip tariant, tokia jo teisė buvo patvirtinta praėjus devyniems metams nuo jo suėmimo momento ir tik po to, kai šiuo laikotarpiu tokią savo teisę jis aktyviai įrodinėjo teisminių procesų metu. Akivaizdu, jog toks teisinis reguliavimas nepakankamai užtikrina žmogaus teises, kita vertus, tai mažina asmenų pasitikėjimą tiek teisėsaugos institucijomis, tiek ir pačia teisingumo idėja. Atsižvelgiant į šią vis dar egzistuojančią ir itin aktualią problemą siūlytina svarstyti įstatymo pakeitimo projektus, kuriuose būtų įtvirtinta, kad žalą dėl neteisėto suėmimo patyrę asmenys turėtų realią galimybę ekonomiškai ir greitai ją atgauti.
STRAIPSNĮ PARENGĖ:
Advokatų profesinės bendrijos Černiauskas ir partneriai
Advokato padėjėja Evelina Polujanskaitė.
