Šeimos bylos, ypač kai jose sprendžiami klausimai, susiję su vaikais, visuomet yra jautrios ir reikalaujančios tiek šalių advokatų, tiek teismo empatijos.

Moteris šalių santykiams pablogėjus ir šalims laikinai pradėjus gyventi skyriumi nutarė nutraukti nėštumą apie tai nepranešusi sutuoktiniui ir pateikė ieškinį dėl santuokos nutraukimo. Tik bylos eigoje apie šį faktą sužinojo sutuoktinis. Byloje nėra smurto, neištikimybės, finansinių sunkumų aspektų.

Susidūrus su šia situacija kilo klausimas, kaip vertintini tokie moters veiksmai šeimos teisės atžvilgiu, žvelgiant iš sutuoktinės lojalumo ir kitų pareigų perspektyvos. Akivaizdu, kad šioje situacijoje kyla konfliktas tarp moters teisės pasirinkti ar nėštumas bus išsaugotas, ar nutrauktas ir būsimo tėvo teisių bei sutuoktinių tarpusavio lojalumo pareigų, pagal kurias visi sprendimai, susiję su šeima, turėtų būti sprendžiami abiejų šalių. Sutuoktinių galimybė susilaukti vaiko ir moters pasirinkimas atlikti intervencinę procedūrą, galinčią turėti įtakos jos galimybei susilaukti vaikų, ateityje neabejotinai laikytinas su šeima susijusiu klausimu.

 

NĖŠTUMO NUTRAUKIMAS, kai jis yra atliekamas moters noru, gydytojo specialisto, turinčio teisę tokias procedūras atlikti, sveikatos priežiūros įstaigoje, iki 12 nėštumo savaitės yra teisėtas ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nedraudžiamas. Neginčijama, kad moteris turi teisę savarankiškai, neverčiama ir nespaudžiama, laikantis įstatymų, nuspręsti, kiek, kada ir kaip dažnai susilaukti vaikų ir ar iš viso jų susilaukti. Šiuo aspektu diskusija nėra keliama. Diskusija kyla dėl to, ar toks moters savarankiškas apsisprendimas yra pagrindas pripažinti jos kaltę dėl santuokos iširimo, savo, kaip sutuoktinės, pareigų prieš sutuoktinį pažeidimą?

Siekiant rasti atsakymą į tokį klausimą svarbu nagrinėti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas, susijusias su sutuoktinių teisėmis ir pareigomis vienas kitam. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausias Teismas (pvz. 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010) CK 3.26 straipsnis, 3.27 straipsnis, 3.28 straipsnis numato, kad sudarę santuoką sutuoktiniai įgyja teises ir pareigas, privalo būti vienas kitam lojalūs, vienas kitą gerbti, remti moraliai ir materialiai, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo.

 

Žmonės sudarę santuoką sukuria šeimos santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą.

SUTUOKTINIŲ LOJALUMO PAREIGA reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių interesų kito sutuoktinio ar šeimos interesams.

ABIPUSĖS PAGALBOS PAREIGA reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu, o ne vienasmeniškai.

MORALINĖ IR MATERIALINĖ PARAMA reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu: tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis.

 

    CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015).

 

Manytina, kad aptartoje situacijoje moteris savarankiškai, be sutuoktinio žinios, priimdama tokį sprendimą pažeidžia savo lojalumo pareigą ne tik tokioje apimtyje, jog nutraukia užsimezgusią gyvybę, kurią sukūrė ne viena, o su sutuoktiniu, bet ir tokioje apimtyje, kad atliekant nėštumo nutraukimo procedūrą ji rizikuoja savo sveikata, o taip pat galimybe ateityje pastoti ir išnešioti kūdikį.

 

Tuo tarpu remiantis kasacinio teismo praktika, teismui, nagrinėjančiam santuokos nutraukimo bylas, tenka pareiga aiškintis, kokios konkrečiai priežastys lėmė santuokos iširimą, nes nuo to priklauso ir kaltės nustatymas/priskyrimas konkrečiam sutuoktiniui ar abiem sutuoktiniams.

 

Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 14 punktą).

 

Remiantis tokiu CK įtvirtintu reglamentavimu ir teismų praktika manytina, kad sutuoktinės vienasmeninis apsisprendimas nutraukti nėštumą be sutuoktinio žinios, nesant kitų papildomų aplinkybių, tokių kaip smurtas, neištikimybė, sutuoktinio neigiamas nusistatymas nėštumo atžvilgiu, medicininės problemos, sudėtinga ekonominė situacija ir pan., laikytinas aukščiau paminėtų pareigų pažeidimu. Todėl, jeigu bylą nagrinėjantis teismas konstatuotų, kad santuokinis gyvenimas tapo nebeįmanomas būtent dėl tokio sutuoktinės vienasmeniško pasirinkimo, ji galėtų būti pripažinta kalta dėl santuokos iširimo.

 

Ir visiškai priešingai, nustačius, kad sutuoktinis nesilaikė savo lojalumo pareigos palaikyti sutuoktinę, rūpintis ja užsimezgus gyvybei ir dėl to sutuoktinė priėmė tokį sudėtingą sprendimą, gali būti konstatuojama sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo.

 

STRAIPSNĮ PARENGĖ:

Advokatų profesinės bendrijos Černiauskas ir partneriai
Advokatė Egidija Vėbraitė ir Advokato padėjėja Šarūnė Gailiūnaitė.