Remiantis statistikos duomenimis 2021 m. pirmojo pusmečio pabaigoje bankroto procesas buvo vykdomas 1981 įmonei, iš kurių likvidavimo procedūra pradėta 1633 įmonėms. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujasis LR Juridinių asmenų nemokumo įstatymas (JANĮ), kuris apjungė anksčiau galiojusius LR įmonių bankroto bei LR įmonių restruktūrizavimo įstatymus. Atsižvelgiant į pandemijos bei karantino įtaką ir tai, kad Lietuvoje stebėtinai daug įmonių yra iškeliamos nemokumo bylos ir dauguma jų užsibaigia likvidavimu, naujasis JANĮ gali suteikti didesnes galimybes verslams išsilaikyti rinkoje, kuomet net ir bankrutuojančio juridinio asmens statusą įgijusi įmonė gali pereiti į restruktūrizavimo procedūrą. Taigi, naujuoju įstatymu tam tikra forma pasikeitė šio proceso sąlygos bei eiga.
Visų pirma, nors naujasis įstatymas nurodo nemokios įmonės vadovo pareigą išsiųsti kreditoriams pranešimus dėl pasiūlymo sudaryti susitarimą dėl pagalbos, tokios derybos neturėtų būti fiktyvios. Šis privalomų derybų etapas gali apsaugoti įmonę nuo dar didesnių nuostolių ir suteikti galimybę išsaugoti savo gyvybingumą tęsiant veiklą be teismų įsikišimo, neiškeliant bankroto ar restruktūrizavimo bylų, kadangi kreditoriai iš tiesų gali būti suinteresuoti suteikti finansinę paramą skolininkui.
Tačiau visgi iškilus būtinybei inicijuoti restruktūrizavimo bylą, JANĮ numato tris pagrindines sąlygas: pirma, juridinis asmuo turi turėti finansinių sunkumų (yra nemokus savo kreditoriams arba yra reali tikimybė tokiu tapti per artimiausius tris mėnesius), antra, kai juridinis asmuo laikomas gyvybingu, ir trečia, kai juridinis asmuo nėra likviduojamas dėl bankroto (JANĮ 21 str.).
Vertinant įmonės finansinius sunkumus svarbus yra nemokumo sąvokos išaiškinimas, būtent kuris ir pasikeitė naujuoju įstatymu. Buvęs LR įmonių bankroto įstatymas įmonę laikė nemokia, jei ji neįvykdydavo savo turimų įsipareigojimų ir šie viršydavo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Todėl anksčiau bandydamos išvengti nemokaus juridinio asmens statuso, įmonės sudarydavo naujas paskolų sutartis ir jų pagrindu gautomis lėšomis padengdavo vykdytinus įsipareigojimus. Naujasis JANĮ pakeitė nemokumo sampratą ir šiuo metu įmonės pripažįstamos nemokiomis jei atitinka nors vieną iš alternatyvių balanso testų: (i) negali laiku įvykdyti prievolių, arba (ii) įsipareigojimai viršija turto vertę, neatsižvelgiant į tai, ar šie įsipareigojimai pradelsti ar ne. Taigi, įmonei net ir prisiėmus piniginius įsipareigojimus pagal naujas paskolų sutartis ir atsiskaičius su kreditoriais, kurių prievolių įvykdymo terminas jau yra suėjęs, ji nepanaikins nemokaus juridinio asmens statuso. Atsižvelgiant į tokį nemokumo sąvokos išaiškinimą, įmonės turi rinktis vieną iš dviejų alternatyvų: inicijuoti bankroto arba restruktūrizavimo procedūrą.
Norint žengti žingsnį į restruktūrizavimo procesą, turi būti vertinama ir tolimesnė sąlyga, kurią numatė JANĮ – įmonės gyvybingumas. Ši sąvoka aiškinama plečiamai ir yra didelis ramstis įmonėms, siekiant išvengti likvidavimo, kadangi teismai atsižvelgia į visą aibę aplinkybių ir vertina: kokios priežastys lėmė įmonės nemokumą, kokia veikla ji verčiasi ir kokios šios veiklos perspektyvos, numatomos gauti pajamos ir pelnas, ar jos leis ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus kreditoriams, taip pat kiek darbuotojų dirba įmonėje ir panašiai. Todėl jei įmonė nevykdo ūkinės-komercinės veiklos ar tokia veikla neleis jai ateityje vykdyti skolinius įsipareigojimus, tai iškart sukelia abejonių dėl įmonės gyvybingumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1142-407/2020). Vienoje Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-925-781/2021 teismas vertino debitorinių įsiskolinimų dydį, kilmę, vykdymo terminus, kuriuos įtraukė į bendrą atsakovės turto masę. Taip pat teismas atsižvelgė į faktą, kad atsakovė visu laikotarpiu sudarinėja sutartis, pagal kurias ne tik atsiskaito už produkciją, bet ir realiai gauna iš to pajamas, be kita ko plečia savo veiklos sritis ir veikia nenuostolingai. Teismas netgi pažymėjo, kad mažas darbuotojų skaičius nėra pagrindas abejoti įmonės gyvybingumu jei ji sugeba toliau vystyti savo veiklą ir vykdyti mokestines prievoles darbuotojams.
Taigi, tikimasi, kad JANĮ, numatęs privalomą skolininko ir kreditorių derybų etapą, įvedęs naujas nemokumo ir gyvybingumo sąvokas suteiks šansą ir padės įmonėms tinkamai pasinaudoti galimybe atkurti įmonės mokumą dalyvaujant derybose arba iškeliant restruktūrizavimo bylas, neatsižvelgiant į tai, kad jos gali turėti tikrai didelių finansinių sunkumų ar jau netgi būti perėjusios į bankroto procesus.
STRAIPSNĮ PARENGĖ:
Advokatų profesinės bendrijos Černiauskas ir partneriai
Teisininkė Diana Kuzmenokaitė.
