Įrodinėjamas civiliniame procese iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas ir aiškus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Tik teismų praktikoje fiskuojama Contra spoliatorem prezumpcija reiškia, kad tuo atveju jeigu šalis slepia, sunaikina arba atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant jai nepalankiausius faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010). Apibrėžimas suponuoja alternatyvias prezumpcijos taikymo sąlygas: 1) proceso šalis turi įrodymą, kurį teismas yra įpareigojęs pateikti, tačiau slepia arba atsisako jį pateikti; 2) proceso šalis turėjo įrodymą, kurį teismas yra įpareigojęs pateikti, tačiau jį sunaikino. Atsižvelgiant į tai, kad viena sąlyga eliminuoja kitą, galimas tik vienos iš jų egzistavimas.
Daugeliu atvejų nėra tiksliai aišku kodėl proceso šalis nepateikia įrodymų, kuriuos turi (ar turėjo), todėl gali kilti klausimas ar pats dokumentų, kurie būtini nagrinėjant bylą, nepateikimo faktas gali lemti contra spoliatorem prezumpcijos taikymą. Atsakydamas į šį klausimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-01-09 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015 yra nurodęs, kad contra spoliatorem prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikalaujamus įrodymus, tačiau ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes. Nurodytoje byloje buvo vertinamas atsakovo atsisakymas pateikti sutarties priedą, teigiant, kad tai yra konfidenciali informacija, susijusi su esminiais įmonės veiklos klausimais ir nurodytos informacijos atskleidimas gali lemti neprognozuojamų įmonės veiklai padarinių atsiradimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokius argumentus laikė svarbiais, suteikiančiais pagrindą daryti išvadą, jog besąlyginis reikalavimo pateikti sutarties priedus įvykdymas gali pažeisti bylos dalyvių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Šiuo atveju sutarties priedo nepateikimo priežastys paneigė contra spoliatorem prezumpcijos taikymo galimybę. Aptartos bylos pavyzdys leidžia išskirti dar vieną būtiną contra spoliatorem prezumpcijos taikymo sąlygą – įrodymo pateikimas negalės pažeisti bylos šalių teisių ir pareigų pusiausvyros.
Viena iš pirmųjų bylų patvirtinanti contra spoliatorem prezumpcijos taikymą, buvo byla, susijusi su tėvystės pripažinimu, kurioje pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, atsakovo atsisakymą atlikti ekspertizę tėvystei nustatyti įvertino kaip tėvystės įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patvirtino tokią praktiką, pažymint, kad atsakovo atsisakymą atlikti ekspertizę bylą nagrinėję teismai pagrįstai vertino kaip sąmoningą vengimą pateikti įrodymus ir kaip pakankamą pagrindą laikyti esant pačius nepalankiausius faktus (contra spoliatorem prezumpcija) atsakovui, kuriuos nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1235/2002).
Contra spoliatorem prezumpcija plačiai taikoma ir bankroto bylose. Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjo bylą, kurioje įmonės direktorius nepateikė duomenų apie įmonės finansinius duomenis esant pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinis teismas pažymėjo, kad buvęs įmonės direktorius žinojo apie kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo ir sąmoningai atsisakė bendradarbiauti nustatant įmonės finansinę padėtį, todėl pagal contra spoliatorem prezumpciją, duomenų nepateikimą įvertino juos įpareigotos pateikti šalies nenaudai iškeliant bankroto bylą įmonei (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-10-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1924-943/2015).
Įvertinus contra spoliatorem prezumpcijos turinį, bylų kategorijas, kuriose dažniausiai ji taikoma bei kylančias problemas, išryškėjo aplinkybių, preziumuojamų pagal įstatymus ir nepaneigtų bendra tvarka (CPK 182 str. 4 p.) bei contra spoliatorem prezumpcijos santykis. Visų pirma, contra spoliatorem esminis skirtumas nuo CPK 182 str. 4 p. nurodomų prezumpcijų yra tas, kad contra spoliatorem prezumpcija kol kas nėra įtvirtinta įstatyme, o tai neleidžia jos priskirti CPK 182 str. 4 p. Pavyzdžiui, Vytautas Nekrošius mano, kad kiekviena bendrosios įrodinėjimo paskirstymo pareigos išimtis gali būti nustatyta tik įstatyme (Driukas A., Jokūbauskas Č.. ir kt. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso komentaras. II dalis. Vilnius: Justitia, 2005, p.13), tačiau contra spoliatorem prezumpcijos atveju, panašu, jog situacija yra kiek kitokia. Antra, contra spoliatorem prezumpcija yra universali prezumpcija – gali būti taikoma skirtingose bylų kategorijose (pavyzdžiui, tėvystės nustatymo bylose, bankroto bylose ir kt.), o CPK 182 str. 4 d. nukreipia į kitas įstatymines (materialinės teisės) prezumpcijas, kurios yra pritaikytos tik konkrečioms bylų kategorijoms (pvz. paskolos teisiniams santykiams taikomos prezumpcijos). Trečia, contra spoliatorem prezumpciją sąlyginai galima laikyti neigiamais padariniais atsakovui, nevykdančiam įrodinėjimo pareigos.
STRAIPSNĮ PARENGĖ:
Advokatų profesinės bendrijos Černiauskas ir partneriai
Advokato padėjėja Irma Lisauskaitė.
