Kiekvienas asmuo per visą savo gyvenimą, neišvengiamai, prisiima didesnius arba mažesnius finansinius įsipareigojimus. Tačiau, dėl nepastovios ekonominės padėties, gyvenimiškų aplinkybių ar kitų, nenumatytų atvejų, jų paprasčiausiai nebegali įvykdyti ar tęsti jų vykdymo. Ne retai, nutinka taip, jog asmens finansinių įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas lemia kreditorių iniciatyva inicijuotus priverstinius skolos išieškojimo veiksmus, kuomet skolas (finansinius įsipareigojimus) siekiama išieškoti antstolio pagalba, realizuojant asmeniui turinčiam finansinių įsipareigojimų, kitaip tariant, skolininkui, priklausantį turtą.

 

Nepaisant to, jog skolininkui priklausantis turtas yra realizuojamas priverstiniu būdu, egzistuoja konkrečios skolininko teisės ir pareigos, kurios konkrečiai reglamentuotos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse. Viena iš tokių teisių, turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui. Tai vienas iš CPK nustatytų priverstinio turto realizavimo būdų. CPK 704 str. nustatyta skolininko teise surasti areštuoto turto pirkėją už kainą, ne mažesnę, nei turto arešto akte nurodyta turto vertė arba mažesnę kainą, kurios užtenka visiškai padengti įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms.

 

Tačiau, kyla klausimas, kaip spręsti situacijas, kuomet vykdymo procese atsiranda kitas potencialus pirkėjas, kuris už realizuojamą turtą siūlo didesnę kainą?

 

Įstatymuose tiesiogiai nėra reglamentuota vykdomojoje byloje susiklosčiusi situacija, kaip turi elgtis antstolis, kai skolininko pasiūlytam pirkėjui pateikus kainos pasiūlymą atsiranda potencialus pirkėjas, už parduodamą turtą siūlantis didesnę kainą, todėl akivaizdu, jog ši, ne tipinė situacija, spręstina pagal vykdymo proceso principines nuostatas ir sukurtus precedentus.

Vykdymo esmė – skolos išieškojimas, taip įvykdant skolininko prievolę kreditoriui. Dėl to aiškinant ir taikant vykdymo procesą reglamentuojančias normas, turi būti užtikrinama, kad teises taikymo rezultatas nebus priešingas siekiamam tikslui. Pažymėtina, kad įstatyme nustatytos taisykles tam tikram tikslui pasiekti yra įtvirtintos kaip optimalios įprastais, dažniausiai pasitaikančiais atvejais, numatytais įstatymo leidėjo. Tais atvejais, kai yra įstatymo leidėjo nereglamentuota situacija, ji sprendžiama taikant įstatymo ar teises analogija.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, kad išieškotojo ir skolininko interesų derinimo ir interesu pusiausvyros paieškos vykdymo procese imperatyviai suponuoja, kad priverstinis turto realizavimo procesas butu organizuojamas taip, kad kreditorius gautų savo reikalavimų patenkinimą, kartu užtikrinant ir skolininko interesus tuo aspektu, jog turtas nebūtų parduotas už per mažą kainą. Taigi, turto pardavimas už didžiausią galimą kainą – siektinas priverstinio skolos išieškojimo tikslas, neabejotinai naudingas tiek kreditoriui, tiek ir skolininkui. Todėl siekiant, vykdymo proceso esmės įgyvendinimo, egzistuoja galimybė turtą parduoti ir kitam subjektui, pasiūliusiam didesnę kainą už vykdymo procese realizuojamą turtą.

 

Svarbu tai, jog skolininko pasiūlytas pirkėjas, savo ketinimų realumui užtikrinti privalo į antstolio depozitinę sąskaitą pervesti 10 proc. sumos, už kurią siūlo įsigyti turtą. Tačiau, CPK 704 str. 6 d. nustatyta, kad areštuotas turtas skolininko pasiūlytam pirkėjui parduodamas tik tuo atveju jei yra surašomas Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktas, tai yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Taigi, turto pardavimo sandorio sudarymo teisiniai padariniai įstatyme siejami ne su 10 proc. parduodamo turto vertes įmokos sumokėjimu, o su Sprendimu vykdymo instrukcijoje nustatytos formos akto surašymu, todėl vien įmokos sumokėjimas į antstolio depozitinę sąskaitą nesuteikia potencialiam, skolininko pasiūlytam pirkėjui, besąlygiškos teises reikalauti, kad turtas būtų parduotas būtent jam.

 

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315-469/2015) tokiu atveju skolininko sutikimo pakeisti jo siūlomą pirkėją nėra reikalaujama, jei naujasis pasiūlymas visais aspektais geriau atitinka vykdymo proceso dalyvių interesus. Taigi turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui, neišnaudojus galimybės jį parduoti už reikšmingai didesnę kainą, pažeistų įstatymų įtvirtintas antstolio pareigas bei vykdymo proceso principus, todėl būtų neteisėtas.

Tačiau, antstolis, prieš priimdamas sprendimą turtą parduoti kitam, potencialiam pirkėjui, privalo įsitikinti, jog potencialaus pirkėjo pasiūlyta kaina už realizuojamą turtą yra didesnė bei įsitikinti tokio pasiūlymo realumu. Pasiūlymo realumą, anot Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos įrodo tai, jog potencialus pirkėjas, siūlantis didesnę kainą, privalo į antstolio depozitinę sąskaitą per operatyvų terminą pervesti visą, už turtą siūlomą, sumą.

 

Taigi, akivaizdu, jog vykdymo proceso metu, kuomet skolininkas pasinaudoja savo turima teise pasiūlyti jam priklausančio, realizuojamo, turto pirkėją, egzistuoja galimybė tokį turtą parduoti ir kitam, potencialiam, pirkėjui, pasiūliusiam didesnę kainą. Tačiau tokiam pirkėjui yra keliami papildomi reikalavimai, kurie užkertą kelią galimam proceso šalių ar trečiųjų asmenų piktnaudžiavimui.

 

STRAIPSNĮ PARENGĖ:

Advokatų profesinės bendrijos Černiauskas ir partneriai
Advokato padėjėjas Jokūbas Kūra